Mediacija – tai vienas seniausių ginčo sprendimo būdų, alternatyva tradiciniam teismui.
Pagrindiniai principai:
1. Savanoriškumas. Asmuo savo noru, laisva valia pasirenka šį alternatyvų ginčų sprendimo būdą, jame dalyvauja bei gali iš jo pasitraukti kada panorėjęs, nenurodydamas jokių priežasčių.
2. Konfidencialumas. Tiek informacija, gauta mediacijos metu, tiek pats procesas yra tik mediatoriaus ir šalių žinioje.
3. Mediatoriaus nešališkumas, neutralumas bei nepriklausomumas. Pats mediatorius nėra susijęs nė su viena iš šalių, šalys mediatoriui yra lygios ir jis neturi nei finansinio, nei asmeninio suinteresuotumo mediacijos proceso baigtimi.
Mediatorius yra trečioji šalis, kuri padeda ginčo šalims pasiekti norimą rezultatą – priimti taikų sprendimą, kuo labiau tenkinantį abi šalis. Mediatorius nepriima jokio sprendimo, kuris būtų privalomas abiems šalims, jis padeda, tarpininkauja pačioms šalims ieškant sprendimo. Moderuoja procesą, kreipia šalis, kad šios laikytųsi nustatytų taisyklių, nekonfliktuotų tarpusavyje ir koncentrotųsi ties ginčo objektu, padeda identifikuoti ginčo esmę. atskleidžia stipriąsias, silpnąsias ginčo šalių puses, teikia pasiūlymus, kaip spręsti ginčą, nukreipia šalis tinkama linkme sprendžiant ginčo klausimus.
Mediacija nevaržoma formalių reikalavimų. Ją galima taikyti tiek iki teismo, tiek teisme. Pačios šalys suprasdamos savo interesus ir poreikius priima sprendimą (ne kažkas jiems primeta, priteisia), todėl tas sprendimas būna pačioms šalims priimtinas. Mediatorius padeda šalims išspręsti ginčą jo pradinėse stadijose ar jam dar neprasidėjus. Teismo sprendimu išsprendus ginčą, defakto konfliktas nebūna išspręstas, tarp šalių lieka įtampa, priešprieša. Vienas būna patenkintas sprendimu, kitas jaučiasi psichologiškai nuskriaustas. Mediacijos esmė, kad sprendimą priima pačios šalys, tokį kuris joms tinka, taip išsaugoma tikroji taika tarp šalių.